Gavėnia mieste - Stabtelk, pajusk laiką

Užsimerkite ir pasiklausykite. Dar tebemiegantis Jeruzalės miestas. Du vyrai bėga vos atgaudami kvapą. Grįstose gatvelėse sklinda jų žingsnių aidas. Galvose skamba Marijos Magdalietės žodžiai: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo...“ (Jn 20, 2). Štai du vyrai bėga kaip išprotėję. Jaunesnis nekreipia dėmesio ir nelaukia vyresniojo, o atbėgęs prie kapo nedrįsta įžengti pirmas.

Tą rytą jųdviejų širdys galėjo plyšti. Ne tik dėl to beprotiško lėkimo, bet ir dėl to nenusakomo jausmo, to neapibrėžto džiaugsmo, kurio neįmanoma nusakyti žodžiais. Gal visgi tai, ką Jėzus nepaliaujamai skelbė – jog prisikelsiąs trečiąją dieną, yra tiesa? Gal nukryžiavimo siaubas visas neįtikėtinas jų svajones pavertė košmaru tik laikiniai? Ir savo širdyse jie išgyveno tai, ką jaučia sužadėtinė, prieš akimirką sužinojusi, kad jos sužadėtinis grįžo iš karo gyvas ir sveikas, bet nedrįstanti tuo patikėti, kol neatsidurs jo glėbyje. Jie patyrė ir džiaugsmą tėvų, sužinojusių, jog jų sūnus, po aviacijos atakų Gazos ruože, ar kur kitur, atsidūręs griuvėsiuose ir pasmerktas mirti, yra išgelbėtas, bet negali tuo patikėti, kol nepamatė jo besišypsančio ir neapipylė jo veido bučiniais. Štai koks yra dviejų mokinių ir Marijos Magdalietės džiaugsmas, išgyvenamas Velykų rytą. Toks yra evangelinis džiaugsmas – ne mažiau beprotiškas, ne mažiau tikras, ne mažiau įkūnytas. Štai toks džiaugsmas šiandien, Velykų džiaugsmas – Kristus prisikėlė!